Sveiki, labas vakaras,
čia ir vėl Antanas ir šiandien papasakosiu apie savo studijas Vokietijoje: ką aš ten veikiau, kaip aš mokiausi ir ką aš mokiausi ir kodėl nusprendžiau būtent vykti į Vokietiją. Visų pirma, į Vokietiją aš važiavau 2013 metais, tai beveik prieš penkerius metus, ir tai buvo magistrantūros metai, pirmas kursas, antras semestras, ir aš sugalvojau važiuoti į užsienį, nes man Lietuvoje pasidarė labai nuobodu ir norėjau naujų potyrių, norėjau pakeliauti, pasimokyti kitoje šalyje ir išnaudoti mainų studijų galimybes.
Iš tikrųjų niekad negalvojau, kad kada nors norėsiu gyventi ar bent jau mokytis šalyje, kurioje nekalbama angliškai, kita vertus, ryžausi šiam žingsniui, nes visgi pagalvojau, kad verta išmokti vokiečių kalbą, kurios neišmokau mokykloje per, turbūt, penkis metus. Pasirinkau Hanoverį, nes Hanoveryje yra lazerių centras, o aš mokiausi lazerinę fiziką, taigi sprendimą priimti nebuvo sunku, taip pat nebuvo labai daug variantų kitose šalyse, taip kad pasirinkau Vokietiją.
Pasirinkau vieną dalyką universitete, Physik der Solarzelle, lietuviškai – saulės elementų fizika, o kitus kreditus susirinkau lazerinių tyrimų centre atlikdamas praktiką, taip kad iš principo turėjau tiktai vieną dalyką ir visus kitus kreditus susirinkau praktikos metu. Tai, trumpai tariant, mokiausi ir dirbau lazerinių tyrimų centre ir taip įgijau įdomios patirties dirbdamas vokiečių kolektyve ir atlikdamas mokslinius tyrimus. Bet iš tikrųjų įdomiausia dalis buvo ne mokslai ir ne darbas, bet kita kultūra, kita kalba, žmonės iš įvairių pasaulio šalių ir visai kitoks gyvenimo būdas.
Šiek tiek apie patį miestą: Hanoveris tai yra miestas Vokietijos šiaurėje, Žemutinėje Saksonijoje, ir Hanoveris yra tos žemės sostinė. Miestas yra maždaug Vilniaus dydžio, ir pagal gyventojų skaičių taip pat (reikėjo sakyti: toks pats) kaip ir Vilnius, taip kad galite įsivaizduoti, kur aš gyvenau. Miestas yra labai kompaktiškas ir susisiekimas yra labai labai geras, nes vokiečiai garsėja geru transportu, ir apskritai, kai kalbame apie Vokietiją, galvojame apie kokybę.
Pirmą kartą gyvenau barake. Tiems, kas mokosi lietuvių papasakosiu, kas yra barakas: barakas iš tikrųjų yra bendrabutis, studentų bendrabutis, bet mes šnekamojoje kalboje sakome barakas, ir visi tai supranta. Taip kad gyvenau barake ir daugiausia mano kaimynai buvo iš Artimųjų Rytų arba iš arabų kraštų, kas iš tikrųjų buvo labai įdomu, nes teko susipažinti ir su jų kultūra, ir teko matyti kaip jie kankinasi Ramadano metu. Taip pat buvo daug žmonių iš Kinijos, iš tolimosios Azijos, iš Vietnamo, taip kad turėjau labai įdomios patirties, nes labai stipriai skiriasi ir kultūros, ir požiūriai, ir apskritai viskas.
Kambary gyvenau vienas, o virtuve dalindavosi, man rodos, 16 žmonių, bet kadangi daugelis tenai nevalgydavo, tai didžiulių srautų nebūdavo ir problemų labai nekildavo.
Tai tiek įžangos apie tai, kur aš gyvenau ir kas buvo mano kaimynai. Apie studijas daug nepasakosiu, nes kaip ir minėjau, turėjau tik vieną dalyką, visą kitą laiką darbavausi laboratorijoje ir ten praleisdavau kokias 3-4 dienas per savaitę. Vakarais eidavau, dukart per savaitę, į sporto centrą (nes kiekvienas universitetas turi didelį sporto centrą ir gali pasiūlyti labai daug sporto šakų ir labai daug įdomių užsiėmimų). Aš išsirinkau gimnastiką, nes norėjau pažiūrėti, kaip vyksta treniruotės, ir iš tikrųjų nepasigailėjau, nes buvo labai įdomu, naudinga: susipažinau su daug žmonių, išmokau daug naujų dalykų, kurie man naudingi iki šiol.
Taip pat savaitgaliais stengdavausi pakeliauti arba po Žemutinę Saksoniją, arba visai išskristi kažkur į užsienį, nes iš Bremeno, kuris yra šalia Hanoverio, skrenda labai daug lėktuvų iš Ryanair kompanijos, taip kad turint studentišką biudžetą buvo labai naudinga gan pigiai pakeliauti po kitas Europos (ir ne tik) šalis. Manau, kad padarysiu antrą podcast‘ą apie keliones, taip kad dabar labai neišsiplėsiu.
Kai tik nuvykau į Vokietiją, vokiškai jau šį tą supratau, bet labai nedaug, o kalbėti pačiam buvo labai labai sunku, nes, kaip ir žinote, kalbėti yra viena, o suprasti yra kita, kas yra akivaizdu, bet… Aš atsimenu, kad mokiausi porą mėnesių prieš išvažiuodamas ir jau maniau, kad moku visai neblogai, bet kai išgirdau tikrą vokiečių kalbą, ir greitą vokiečių kalbą, iš tikrųjų labai nuliūdau, bet per mėnesį ar per pusantro sugebėjau jau įsivažiuoti ir stengiausi niekur nevartoti anglų kalbos, kur nebuvo būtinybės. Ir man tas pavyko, ir dėl to aš išmokau vokiečių kalbą gan gerai per tuos pusę metų.
Daugelis klausia – kas buvo Vokietijoje kitaip nei Lietuvoje? Pirmas dalykas, kuris man šauna į galvą, kai apie tai pagalvoju, buvo tai, kad sekmadieniais mieste nedirba (maisto) parduotuvės, tiktai vienas prekybos centras geležinkelio stotyje, ir pirmą savaitgalį, man rodos, aš pamiršau nusipirkti maisto šeštadienį ir norėjau tai padaryti sekmadienį, bet pamačiau, kad niekas niekur nedirba, ir tiktai netyčia man pasakė vienas žmogus, kad galima apsipirkti geležinkelio stotyje.
Daugiau kažkokių dalykų, kurie man labai į akis krito gal ir nebepasakysiu, nebent tai, kad Vokietijoje internetas nėra toks geras kaip Lietuvoje, bet tai yra turbūt dėl to, kad Lietuvoje yra turbūt pats geriausias internetas Europoje, jeigu ne pasaulyje. Taip kad tikrai buvo keista būti barake ar universitete ir naudoti internetą kuris yra labai (sąlyginai) lėtas.
Dar vienas dalykas, į kurį atkreipiau dėmesį, kad, pavyzdžiui, perkant parduotuvėse riešutus, jų beveik niekur, tiksliau – niekur, nemačiau sveriamų, viskas yra fasuota, ir man, kaip riešutų mėgėjui, tas šiek tiek buvo nepatogu.
Kol kas nieko daugiau nesugalvoju, bet tokie trys keisti ir nesusiję punktai, kurie man pasirodė gan keisti, trys dalykai gan keisti, ir manau, kad juos čia paminėti buvo visai įdomu.
Per visą laiką susipažinau su daug žmonių iš skirtingų valstybių. Su etniniais vokiečiais kontakto užmegzti nelabai pavyko iš tikrųjų: gal turiu tiktai vieną ar du vokiečius draugus, nes iš tikrųjų vokiečiai taip lengvai žmonių neprisileidžia prie savęs, arba man taip pasirodė (ir daugeliui kitų studentų iš kitų šalių), bet turbūt taip ir yra. Dėl to nestresuoju, nes užsieniečių Vokietijoje yra labai daug ir jie (užsieniečiai) tikrai neprivalo su visais iš karto draugauti ir bendrauti.
Jeigu podcast‘as buvo įdomus, galite klausti klausimų, ką aš veikiau, kuo aš užsiėmiau, kaip aš mokiausi kalbos ir pan. ir manau, kad padarysiu atskirą podcast‘ą ir šis bus tiktai įvadinis podcast‘as į visą podcast‘ų seriją apie Vokietiją ir apie mano gyvenimą užsienyje.
Tai turbūt tiek šiam kartui, pasimatome kitą kartą ir… Iki!
