Sveiki visi, kadangi Lietuvoje prasidėjo antras karantinas ir atsirado šiek tiek
daugiau laiko, tai nusprendžiau atgaivinti podcast‘ą ir tęsti epizodus, nes manau,
kad ir jums ir man tai bus naudinga. Ir papasakosiu apie savo pirmąją knygą, kurią
perskaičiau, o tiksliau papasakosiu istoriją, kaip aš ją gavau ir kaip nuo jos prasidėjo
mano skaitymo kelionė.
Kai man buvo dešimt metų, trečioje klasėje, aš gavau knygą „Klaudijus
Bombarnakas“, kurią parašė Žiulis Vernas ir ją man padovanojo mano pusseserės
šeima. Ir atsimenu, kad vaikui, dešimties metų, knygos ir drabužiai buvo pačios
blogiausios dovanos, ir aš atsimenu labai pykau, kad gavau knygą ir jos iš principo
neskaičiau. Ir, manau, po kokių pusės metų aš pradėjau tą knygą skaityti, bet labai
lėtai skaičiau, nes pradžia buvo labai nuobodi, bet paskui įsivažiavau ir perskaičiau
tą knygą, o po jos sekė visos kitos Žiulio Verno knygos. Ir, trumpiau tariant, ta
dovana, kurios aš taip nenorėjau ir kuri man taip nepatiko, ji lėmė, kad aš
pasinėriau į knygų skaitymo pasaulį.
Šiame Antanas podcast epizode kalbu apie kalbų mainus – kas tai yra, kaip tai veikia ir kur susirasti kalbos partnerių. Podcast’as naudingas visiems, kas mokosi užsienio kalbos ir nori ją greičiau išmokti.
Didžiausia užsienio kalbų mokymosi platforma, kurioje galite rasti kalbos partnerių ir užsienio kalbos mokytojų yra iTalki (užsiregistravę per šią nuorodą gausite nemokamus 10$ savo pirmai užsienio kalbos pamokai su mokytoju).
Jeigu norite gauti daugiau Antanas podcast elektroniniu paštu, palikite savo el. paštą paspaudę šią nuorodą.
čia ir vėl Antanas ir šiandien papasakosiu apie savo studijas Vokietijoje: ką aš ten veikiau, kaip aš mokiausi ir ką aš mokiausi ir kodėl nusprendžiau būtent vykti į Vokietiją. Visų pirma, į Vokietiją aš važiavau 2013 metais, tai beveik prieš penkerius metus, ir tai buvo magistrantūros metai, pirmas kursas, antras semestras, ir aš sugalvojau važiuoti į užsienį, nes man Lietuvoje pasidarė labai nuobodu ir norėjau naujų potyrių, norėjau pakeliauti, pasimokyti kitoje šalyje ir išnaudoti mainų studijų galimybes.
Iš tikrųjų niekad negalvojau, kad kada nors norėsiu gyventi ar bent jau mokytis šalyje, kurioje nekalbama angliškai, kita vertus, ryžausi šiam žingsniui, nes visgi pagalvojau, kad verta išmokti vokiečių kalbą, kurios neišmokau mokykloje per, turbūt, penkis metus. Pasirinkau Hanoverį, nes Hanoveryje yra lazerių centras, o aš mokiausi lazerinę fiziką, taigi sprendimą priimti nebuvo sunku, taip pat nebuvo labai daug variantų kitose šalyse, taip kad pasirinkau Vokietiją.
Pasirinkau vieną dalyką universitete, Physik der Solarzelle, lietuviškai – saulės elementų fizika, o kitus kreditus susirinkau lazerinių tyrimų centre atlikdamas praktiką, taip kad iš principo turėjau tiktai vieną dalyką ir visus kitus kreditus susirinkau praktikos metu. Tai, trumpai tariant, mokiausi ir dirbau lazerinių tyrimų centre ir taip įgijau įdomios patirties dirbdamas vokiečių kolektyve ir atlikdamas mokslinius tyrimus. Bet iš tikrųjų įdomiausia dalis buvo ne mokslai ir ne darbas, bet kita kultūra, kita kalba, žmonės iš įvairių pasaulio šalių ir visai kitoks gyvenimo būdas.
Šiek tiek apie patį miestą: Hanoveris tai yra miestas Vokietijos šiaurėje, Žemutinėje Saksonijoje, ir Hanoveris yra tos žemės sostinė. Miestas yra maždaug Vilniaus dydžio, ir pagal gyventojų skaičių taip pat (reikėjo sakyti: toks pats) kaip ir Vilnius, taip kad galite įsivaizduoti, kur aš gyvenau. Miestas yra labai kompaktiškas ir susisiekimas yra labai labai geras, nes vokiečiai garsėja geru transportu, ir apskritai, kai kalbame apie Vokietiją, galvojame apie kokybę.
Pirmą kartą gyvenau barake. Tiems, kas mokosi lietuvių papasakosiu, kas yra barakas: barakas iš tikrųjų yra bendrabutis, studentų bendrabutis, bet mes šnekamojoje kalboje sakome barakas, ir visi tai supranta. Taip kad gyvenau barake ir daugiausia mano kaimynai buvo iš Artimųjų Rytų arba iš arabų kraštų, kas iš tikrųjų buvo labai įdomu, nes teko susipažinti ir su jų kultūra, ir teko matyti kaip jie kankinasi Ramadano metu. Taip pat buvo daug žmonių iš Kinijos, iš tolimosios Azijos, iš Vietnamo, taip kad turėjau labai įdomios patirties, nes labai stipriai skiriasi ir kultūros, ir požiūriai, ir apskritai viskas.
Kambary gyvenau vienas, o virtuve dalindavosi, man rodos, 16 žmonių, bet kadangi daugelis tenai nevalgydavo, tai didžiulių srautų nebūdavo ir problemų labai nekildavo.
Tai tiek įžangos apie tai, kur aš gyvenau ir kas buvo mano kaimynai. Apie studijas daug nepasakosiu, nes kaip ir minėjau, turėjau tik vieną dalyką, visą kitą laiką darbavausi laboratorijoje ir ten praleisdavau kokias 3-4 dienas per savaitę. Vakarais eidavau, dukart per savaitę, į sporto centrą (nes kiekvienas universitetas turi didelį sporto centrą ir gali pasiūlyti labai daug sporto šakų ir labai daug įdomių užsiėmimų). Aš išsirinkau gimnastiką, nes norėjau pažiūrėti, kaip vyksta treniruotės, ir iš tikrųjų nepasigailėjau, nes buvo labai įdomu, naudinga: susipažinau su daug žmonių, išmokau daug naujų dalykų, kurie man naudingi iki šiol.
Taip pat savaitgaliais stengdavausi pakeliauti arba po Žemutinę Saksoniją, arba visai išskristi kažkur į užsienį, nes iš Bremeno, kuris yra šalia Hanoverio, skrenda labai daug lėktuvų iš Ryanair kompanijos, taip kad turint studentišką biudžetą buvo labai naudinga gan pigiai pakeliauti po kitas Europos (ir ne tik) šalis. Manau, kad padarysiu antrą podcast‘ą apie keliones, taip kad dabar labai neišsiplėsiu.
Kai tik nuvykau į Vokietiją, vokiškai jau šį tą supratau, bet labai nedaug, o kalbėti pačiam buvo labai labai sunku, nes, kaip ir žinote, kalbėti yra viena, o suprasti yra kita, kas yra akivaizdu, bet… Aš atsimenu, kad mokiausi porą mėnesių prieš išvažiuodamas ir jau maniau, kad moku visai neblogai, bet kai išgirdau tikrą vokiečių kalbą, ir greitą vokiečių kalbą, iš tikrųjų labai nuliūdau, bet per mėnesį ar per pusantro sugebėjau jau įsivažiuoti ir stengiausi niekur nevartoti anglų kalbos, kur nebuvo būtinybės. Ir man tas pavyko, ir dėl to aš išmokau vokiečių kalbą gan gerai per tuos pusę metų.
Daugelis klausia – kas buvo Vokietijoje kitaip nei Lietuvoje? Pirmas dalykas, kuris man šauna į galvą, kai apie tai pagalvoju, buvo tai, kad sekmadieniais mieste nedirba (maisto) parduotuvės, tiktai vienas prekybos centras geležinkelio stotyje, ir pirmą savaitgalį, man rodos, aš pamiršau nusipirkti maisto šeštadienį ir norėjau tai padaryti sekmadienį, bet pamačiau, kad niekas niekur nedirba, ir tiktai netyčia man pasakė vienas žmogus, kad galima apsipirkti geležinkelio stotyje.
Daugiau kažkokių dalykų, kurie man labai į akis krito gal ir nebepasakysiu, nebent tai, kad Vokietijoje internetas nėra toks geras kaip Lietuvoje, bet tai yra turbūt dėl to, kad Lietuvoje yra turbūt pats geriausias internetas Europoje, jeigu ne pasaulyje. Taip kad tikrai buvo keista būti barake ar universitete ir naudoti internetą kuris yra labai (sąlyginai) lėtas.
Dar vienas dalykas, į kurį atkreipiau dėmesį, kad, pavyzdžiui, perkant parduotuvėse riešutus, jų beveik niekur, tiksliau – niekur, nemačiau sveriamų, viskas yra fasuota, ir man, kaip riešutų mėgėjui, tas šiek tiek buvo nepatogu.
Kol kas nieko daugiau nesugalvoju, bet tokie trys keisti ir nesusiję punktai, kurie man pasirodė gan keisti, trys dalykai gan keisti, ir manau, kad juos čia paminėti buvo visai įdomu.
Per visą laiką susipažinau su daug žmonių iš skirtingų valstybių. Su etniniais vokiečiais kontakto užmegzti nelabai pavyko iš tikrųjų: gal turiu tiktai vieną ar du vokiečius draugus, nes iš tikrųjų vokiečiai taip lengvai žmonių neprisileidžia prie savęs, arba man taip pasirodė (ir daugeliui kitų studentų iš kitų šalių), bet turbūt taip ir yra. Dėl to nestresuoju, nes užsieniečių Vokietijoje yra labai daug ir jie (užsieniečiai) tikrai neprivalo su visais iš karto draugauti ir bendrauti.
Jeigu podcast‘as buvo įdomus, galite klausti klausimų, ką aš veikiau, kuo aš užsiėmiau, kaip aš mokiausi kalbos ir pan. ir manau, kad padarysiu atskirą podcast‘ą ir šis bus tiktai įvadinis podcast‘as į visą podcast‘ų seriją apie Vokietiją ir apie mano gyvenimą užsienyje.
Tai turbūt tiek šiam kartui, pasimatome kitą kartą ir… Iki!
čia ir vėl Antanas ir pakalbėsime apie mano puslapį Talk like Antanas: kas tai yra, kas tai per projektas, kuo aš užsiimu ir kaip lengviau susiorientuoti visose socialinės medijos džiunglėse, kuriose esu aš. Labai skambi įžanga, taigi, pradėsime!
Visų pirma, mano pagrindinė veikla yra užsienio kalbos pamokos, tai yra ispanų kalbos pamokos lietuviams arba užsieniečiams, kurie tik ką pradėjo mokytis ispanų kalbos arba kurių lygis yra labai žemas, taip pat lietuvių kalbos pamokos užsieniečiams ir pasiūlymas iš po stalo, kaip sakant, vokiečių kalbos pamokos irgi visiems, kurių lygis maždaug yra iki B1 lygio.
Tai apie tai sukasi mano visa veikla ir tai yra pagrindinis mano tikslas, bet visa tai aš [kabutėse] „reklamuoju“ kurdamas nemokamą turinį jums visiems ir pagrindinės rubrikos dabar yra dienos žodis: tai yra kas rytą, aštuntą valandą ryte pasirodantis iliustruotas žodis, išverstas į tris kalbas, tai į lietuvių, į anglų ir į ispanų. Ir tas žodis yra pavartotas realiame kontekste, taip kad galima išmokti ir žodį, ir sakinį ir ši rubrika sujungia mano ispanų kalbos mokinius ir lietuvių kalbos mokinius, nes kalbos yra trys, taip kad tuos žodžius supranta beveik visi, kas moka anglų kalbą (arba ispanų, arba lietuvių). Šis žodis pasirodo aštuntą valandą ryte, kas rytą FB ir IG, bet IG pasirodo su tam tikru užlaikymu, kad galėtumėte ne tik išmokti žodį, bet paskui jį ir pakartoti, nes kaip žinote kalbos mokymasis yra nuolatinis kartojimas su tam tikrom pauzėm tarp kartojimo intervalų. Skamba labai keistai, bet taip yra.
Kita rubrika yra ispanų kalbos pamokos YT ir FB. Galite užeiti į Talk like Antanas YT ir ten bus atskiras playlist‘as, atskiras grojaraštis pavadinimu „Ispanų kalbos pamokos“.
Taip pat kiekvieną ketvirtadienį ir antradienį pasirodo ispaniškas posakis FB, aštuntą valandą, tai yra trumpas video, trumpas video įrašas, kuriame aš pasakau vieną posakį ispanų kalba ir išverčiu jį į lietuvių kalbą. Taip galite išmokti realių ispaniškų posakių ir iš pačių frazių išmokti tam tikrų konstrukcijų, kurias galite vartoti kalbėdami ispaniškai.
Taip pat buvo laikai, kai versdavau ispaniškas dainas į lietuvių kalbą ir buvo tokia daina „Despacito“, kuri – nežinau, kaip sakoma lietuviškai – bet, kuri, angliškai sakoma „went viral“, kuri išplito lyg virusas. Iš tikrųjų tai buvo tas perversmas, kai mano puslapis susilaukė labai daug dėmesio. Čia turiu padėkoti Rasai Tapinienei, kuri pasidalino šiuo video ir apie tai pradėjo rašyti internetiniai portalai ir video susilaukė labai daug peržiūrų ir sugeneravo, sukūrė labai didelį srautą į mano puslapį. Jeigu užeisite į YT, galite rasti mano grojaraštį „Ispaniškos dainos“ arba „Mokomės iš ispaniškų dainų“, kažkaip panašiai.
Visai neseniai pradėjau kurti lietuvių kalbos pamokas užsieniečiams, tas neseniai tai yra prieš kokias porą savaičių. Dabar, beje, yra spalio dvidešimt devinta diena, ir po truputį stengiuosi kurti turinį, nes tokio turinio nėra labai daug, o mokinių turiu nemažai, taip kad noriu padėti ir jiems ir visam pasauliui išmokti lietuvių kalbos. Taip kad jeigu jūsų draugai, pažįstami, pažįstamų vyrai, žmonos, vaikai nori išmokti lietuvių, siūlau prisijungti ir sekti mano pamokas.
Dar viena rubrika, kuri visai neseniai atsirado, tai yra prancūzų kalbos mokymosi vlog‘ai. Kadangi mokausi prancūzų kalbos, noriu pasidalinti savo patirtimi su jumis ir manau, kad tokie trumpi vlog‘ai, kur aš pasakoju kaip aš mokausi, kur aš bandau kalbėti prancūziškai ir skambu visai keistai, yra labai naudingi, nes tai yra tikras procesas ir tai yra labai įdomu (bent jau aš taip manau).
Toliau, kiekvieną sekmadienį vakare įmetu la palabra de la semana: tai yra savaitės žodis, kur aš paklausiu jūsų, kokį ispanišką žodį išmokote per šią savaitę. Kol kas ši rubrika yra gan pasyvi, bet susilaukiu bent jau dviejų, trijų, keturių, penkių komentarų. Tikiuosi, kad jinai taps populiaresnė ir taip skatinu žmones keistis informacija ir įsitraukti į mano veiklą.
Ir po savaitės žodžio taip pat yra savaitės daina, kurią aš išrenku savo nuožiūra, daina, kurios aš klausau tą savaitę, kuri man patiko ir šiuo metu tai dažniausiai yra prancūziškos dainos, nes prancūzai kuria labai gerą muziką. Arba prancūzakalbiai, kaip, pavyzdžiui, Stromae iš Belgijos.
Tai turbūt tiek, tokia yra mano veikla, visus kviečiu prisijungti prie mano socialinių tinklų ir sekti. Visa informacija taip pat yra mano puslapyje talklikeantanas.com. Ten yra informacija apie mane, kokiom kalbom aš kalbu, ką aš veikiu, kiek kainuoja pamokos ir visa kita kontaktinė informacija.
Tikiuosi, kad šis podcast‘as buvo naudingas ir įdomus ir.. iki!
čia Antanas, ir šiandien pakalbėsime apie tai, kuo skundžiasi lietuviai.
Iš tikrųjų nusprendžiau padaryti tokį podcast‘ą visiems, kurie mokosi lietuvių kalbos kaip užsienio kalbos, nes podcast‘ų nėra labai daug, ir žinau iš savo patirties, kad mokytis užsienio kalbos klausant podcast‘ų yra labai geras būdas, nes tai yra patogu, tai yra įdomu, ir tai yra autentiška.
Tai šiandien pakalbėsime apie tai, kuo gi skundžiasi lietuviai, ir kodėl mes mėgstame skųstis.
Iš tikrųjų, kai buvau Vokietijoje, kai gyvenau tenai pusę metų, manęs vis klausdavo: “Kuo yra išskirtiniai lietuviai?”, “Kokie yra bruožai, kurie yra būdingi tik lietuviams?” ir man būdavo labai sunku atsakyti, iš tikrųjų. Bet, šiek tiek su humoru, vis pajuokaudavau, kad lietuviai labai mėgsta skųstis, taip kad lietuviai skundžiasi viskuo – skundžiasi blogu oru, skundžiasi valdžia, bloga ekonomine situacija, ir kad kaimynas gyvena geriau nei aš.
Pavyzdžiui, dabar Vilniuje yra labai, ir Lietuvoje, yra labai blogas oras, tai yra lyja, šalta, šlapia, apsiniaukę, ir visi sako “koks blogas oras, mes gyvensim pusę metų tamsoje, nematysim saulės šviesos”, ir panašiai ir panašiai. Taip kad oras yra vienas iš kaltininkų, kodėl lietuvių nuotaika yra bloga.
Taip pat lietuviai skundžiasi dėl to, kad valdžia yra vagys, ir kad valdžia nesupranta, ką daro, ir kad tik valdžia yra kalta dėl to, kad mes blogai gyvename.
Toliau, mes skundžiamės tuo, kad čia, Lietuvoje, gyventi neįmanoma, kad atlyginimai maži, kad nėra darbo, kad viskas yra labai blogai. Jau gal šiek tiek kartojuosi, bet turbūt tiek. Toksai yra mūsų lietuviškas bruožas: skųstis. Aišku, čia reikia truputėlį viską priimti su humoru, kaip ir minėjau, nes ne visi skundžiasi, ir daug kas jau supranta, kad reikia ne skųstis, o reikia veikti, ir tai, ką galime pakeisti, turime pakeisti, o ko negalime pakeisti, turime su tuo susitaikyt.
Tai turbūt tiek pirmam podcast‘ui. Pasakykite , iš kur esate, ir ar jūsų šalyje žmonės skundžiasi, ir jeigu skundžiasi, kuo skundžiasi. Padarysime truputėlį tokią mažą diskusiją, ir pasižiūrėsime, kokios tautybės, kokios valstybės kuo labiausiai skundžiasi.
Tai buvo pirmas podcast‘as, gan autentiškas, be jokio scenarijaus. Tikiuosi, kad patiks, ir.. iki!
—
Dėkoju Caroline Goldie, kuri savanoriškai trasnkribavo podcast’o tekstą!
